Net jei Europos valstybės rimtai imtųsi kovoti su nelegalia imigracija, o dauguma jų to dar nepadarė, to nepakaktų sustabdyti Didįjį pakeitimą. Socialinės inžinerijos eksperimentas būtų tęsiamas, nors galbūt šiek tiek lėčiau ir į Senąjį žemyną patektų mažesnė dalis nusikaltėlių ir islamo teroristų.
Bėgant metams, Vakarų Europos masinė imigracija, prasidėjusi XX a. septintajame dešimtmetyje, tapo savitikslė ir eksponentinė. Iš dalies dėl to, kad valdantysis elitas prie jos priprato ir nenori uždaryti vartų, kad ir kokios būtų pasekmės, iš dalies dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo globojama teisė į šeimų susijungimą įsikūrusiems imigrantams ir pabėgėliams tapo norma. Kitas svarbus veiksnys yra tai, kad Afrikos ir Artimųjų Rytų kilmės imigrantai turi daugiau vaikų nei europiečių kilmės asmenys.
"Didysis pakeitimas" yra prancūzų rašytojo Renaud Camus sugalvotas terminas, kuriam jis pelnė kraštutinių dešiniųjų sąmokslo teoretikų etiketę. Atmetus pavadinimus, šiuo terminu paprasčiausiai apibūdinama tai, kas šiuo metu vyksta vakarinėje Senojo žemyno dalyje, kur iš vienos pusės labai mažas vietinių gyventojų gimstamumas, o iš kitos pusės sparčiai daugėja užsieniečių kilmės gyventojų, kurių gimstamumo rodikliai yra didesni.
Kai kurie renkasi terminą "atvirkštinė kolonizacija". Kitas prancūzas, istorikas ir afrikanistas Bernard'as Luganas (
Bernard Lugan), šia tema parašė knygą, kuri pernai išleista pavadinimu "Kaip Prancūzija tapo savo kolonijų kolonija".
Amerikos renesanso skaitytojai galbūt daugiau dėmesio skiria rasės klausimui, tačiau daugumai Vakarų europiečių didesnį susirūpinimą kelia islamo iškilimas, susijęs su šia atvirkštine kolonizacija. Nerimą kelia ir paprastas faktas, kad vietiniai europiečiai savo šalyse jaučiasi vis mažiau savi dėl didėjančio svetimų kultūrų, papročių ir kalbų paplitimo.
Didžioji dauguma europiečių nori, kad imigrantų būtų mažiau, tačiau jų nacionalinėms vyriausybėms ir atstovams Europos Sąjungoje tai, atrodo, nerūpi, nors kartais jie gali sakyti kitaip.
Pavyzdys - Jungtinė Karalystė po "Brexit", kurioje konservatorių vyriausybė vadovavo precedento neturinčiam teisėtos imigracijos iš ne Europos šalių augimui. Iš tikrųjų ne europiečiai dabar daugiau nei pakeitė ES šalių piliečius, kurie išvyko iš Jungtinės Karalystės arba nustojo atvykti, kai britai išstojo iš Europos Sąjungos.
Vienas iš argumentų, kuriais buvo remiamas "Brexit", buvo tas, kad Britanija galės susigrąžinti savo sienų kontrolę, tačiau sienų kontrolės susigrąžinimas nesustabdys imigracijos, jei jos vyriausybė to nenorės.
 |
| 2019 m. balandžio 13 d. Geltonųjų liemenių protestuotojai, pasisakantys už "Brexit", žygiuoja prie Parlamento, reikalaudami "Brexit" be sutarties, sustabdyti imigraciją ir nutraukti, jų nuomone, melagingas naujienas, 2019 m. balandžio 13 d. |
2022 m. grynoji imigracija į JK (atvykusiųjų gyventi į JK skaičius, atėmus išvykusiųjų skaičių) siekė
606 000, t. y. 24 proc. daugiau nei prieš metus (488 000) ir pasiekė visų laikų rekordą.
Tarp atvykusiųjų iš ne ES šalių buvo: Iš jų: 361 000 studentų ir jų šeimų; 235 000 asmenų, atvykusių dėl darbo; 172 000 asmenų, atvykusių pagal humanitarines programas (įskaitant 114 000 ukrainiečių ir 52 000 Honkongo gyventojų); 76 000 asmenų, prašančių prieglobsčio. Dvidešimt penki procentai 2022 m. išduotų vizų atiteko Indijos piliečiams, kuriems tais metais
73 procentais padaugėjo studentų vizų ir 130 procentų - darbo vizų.
2022 m. grynoji ES migracija buvo
minus 51 000, o tai reiškia, kad iš JK išvyko 51 000 daugiau ES šalių piliečių nei atvyko ten gyventi (bent metams). Be to, tais metais iš JK išvyko 4 000 Jungtinės Karalystės piliečių, o atvyko gyventi 662 000 ES nepriklausančių šalių piliečių.
2010 m., kai grynoji migracija siekė 252000 žmonių - didžiąją jos dalį lėmė imigracija iš kitų ES šalių - toriai žadėjo sumažinti grynąją imigraciją iki "dešimčių tūkstančių". Šiandien
šis pažadas jau beveik pamirštas.
2019 m. partija vėl pažadėjo - šį kartą sumažinti grynąją imigraciją nuo tuo metu vyravusių 226 000. Tačiau tada 2022 m. atėjo didžiulis šuolis. Iki 2023 m. ministras pirmininkas Rišis Sunakas, praktikuojantis hinduistas ir XX a. septintajame dešimtmetyje iš Rytų Afrikos imigravusių Pandžabo indų sūnus, nenorėjo įsipareigoti dėl tokio sumažinimo, sakydamas tik, kad nori "šiek tiek sumažinti skaičių". Už tai jį griežtai kritikavo jo paties partijos nariai.
Darbo vizos Jungtinėje Karalystėje išduodamos pagal taškus, o nauji kriterijai, paskelbti 2020 m., iškart po "Brexito", prisidėjo prie su darbu susijusios imigracijos iš ne Europos šalių augimo.
Imigrantai, turintys darbo vizas ir studentų vizas, taip pat gali atsivežti išlaikytinius (vyrą, žmoną, sugyventinį arba nesusituokusį partnerį ir visus jaunesnius nei 18 metų vaikus). Tokiems išlaikytiniams 2022 m. išduota daugiau kaip 135 000 vizų. Be to, buvę studentai gali pasilikti ir dirbti Jungtinėje Karalystėje pagal absolventų vizą dvejus-trejus metus.
"Turiu omenyje, jei grynoji migracija per pastaruosius kelerius metus buvo apie 300 000 žmonių per metus, tai yra kaip penkios parlamento rinkimų apygardos naujų žmonių kasmet", - 2023 m. gegužės mėn. torių parlamento narys Adamas Holloway'us sakė Nigelui Farage'ui laidoje
"GB News". "Per dešimt metų - tai beveik 50 parlamento rinkimų apygardų, kalbant apie žmones. Žinau, kad bent grupė mūsų kitą savaitę prašys susitikti su vidaus reikalų ministru, nes tai griauna ne tik torių partijos rinkimų perspektyvas. Bet iš tikrųjų kalbama apie tai, kokia forma ir kaip mūsų šalis atrodys ateityje."
 |
Ministras pirmininkas Riši Sunakas stebi imigracijos reidą šiaurės vakarų Londone, 2023 m. birželio 15 d.
|
Vidaus reikalų sekretorė Suella Braverman yra indų kilmės tėvų, emigravusių į Jungtinę Karalystę XX a. septintajame dešimtmetyje iš Mauricijaus ir Kenijos, dukra. Vis dėlto būtent
ji spaudžia kitus Jungtinės Karalystės vyriausybės narius atgaivinti 2010 m. pažadą sumažinti grynąją migraciją iki dešimčių tūkstančių kasmet. Tuo tarpu jos baltieji britų kolegos ministrų kabinete atkakliai atsisako tai daryti, nes yra įsipareigoję įmonėms, kurios nori gausios ir pigios darbo jėgos, arba dėl savanaudiškumo.
Tūkstančiai žmonių dalyvavo eitynėse už pabėgėlius Londono centre JT kovos su rasizmu dieną, Jungtinės Karalystės vidaus reikalų sekretorei Suellai Braverman lankantis Ruandoje, kur vyko derybos dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės planų siųsti pabėgėlius į Afrikos šalį.
Benas Harris-Quinney, seniausio JK konservatyvaus analitinio centro "Bow Group" pirmininkas, 2023 m. gegužę sakė
"Breitbart News": "Konservatorių partija sulaužė savo jau 13 metų senumo pažadą sumažinti imigraciją iki dešimčių tūkstančių, nes labiau bijo pasaulinių korporacijų nei savo išduotų rinkėjų. Korporacijos mėgsta masinę imigraciją, nes nori pigios, lengvai išnaudojamos darbo jėgos ir nenatūraliai išpūstų nekilnojamojo turto kainų."
Dėl nuolatinės imigracijos, daugiausia legalios, baltieji britai 2019 m. sudarė kiek mažiau nei 80 proc. gyventojų, palyginti su kiek mažiau nei 90 proc. 2001 m. Dar blogiau, baltųjų britų gimstamumas sumažėjo
nuo 65 proc. visų gyvų gimusiųjų 2014 m. iki 61 proc. 2019 m. 2011-2021 m. Anglijos ir Velso gyventojų, gimusių ne Jungtinėje Karalystėje, dalis
padidėjo nuo 13,4 proc. visų gyventojų iki 16,8 proc. 2021 m. beveik
29 proc. gyvų gimusių kūdikių teko ne Jungtinėje Karalystėje gimusioms moterims, o vidutinis šių moterų gimstamumo rodiklis buvo 2,03 moteriai, palyginti su 1,54 Jungtinėje Karalystėje gimusių moterų gimstamumo rodikliu.
Praėjusių metų gruodį paskelbtoje
"YouGov" apklausoje 57 proc. respondentų teigė, kad imigracijos į Didžiąją Britaniją lygis per pastaruosius dešimt metų buvo per didelis, 20 proc. sakė, kad jis buvo maždaug tinkamas, ir tik 7 proc. manė, kad jis buvo per mažas. Septyniasdešimt du procentai respondentų teigė nepritariantys tam, kaip vyriausybė šiuo metu sprendžia imigracijos klausimą.
Prancūzija
Prancūzijoje imigracija taip pat pasiekė naujus rekordus. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) yra pagarsėjęs tuo, kad kartą pasakė, jog nėra tokio dalyko kaip prancūzų kultūra, yra tik Prancūzijos kultūros. Ir iš tiesų toks jausmas apima apsilankius šioje šalyje, ypač, bet ne tik, jos didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Paryžiuje.
Prezidentą E. Macroną daugelis prancūzų laiko europietiška Kanados premjero Justino Trudeau, žinomo dėl savo atvirų sienų politikos, versija. Tik pastaruoju metu E. Macronas bando atrodyti norintis riboti imigraciją augant gyventojų nepasitenkinimui ir nestabilumui.
Protestuotojai kabina transparantą ant kolonialistų statulos. Keli žmonės, daugiausia Komorų gyventojai, Marselio mieste dalyvavo demonstracijoje prieš Emmanuelio Macrono vadovaujamos Prancūzijos vyriausybės imigracijos įstatymą, kurį remia vidaus reikalų ministras Géraldas Darmaninas.
Tačiau faktai byloja ką kita, ir tai, kad 68 mln. gyventojų turinčios Prancūzijos vyriausybė 2022 m. išdavė
320 000 leidimų pirmą kartą gyventi šalyje užsieniečiams. Tai buvo 17 proc. daugiau nei prieš metus ir beveik dvigubai daugiau nei prieš 15 metų. Iš tų daugiau nei 320 000 pirmą kartą išduotų leidimų gyventi šalyje 108 340 buvo išduoti studentams; 90 385 atiteko teisėtų gyventojų šeimos nariams; 52 570 - ekonominiams imigrantams; 40 490 buvo išduoti dėl humanitarinių priežasčių; 28 545 - dėl kitų priežasčių. Be to, 255 118 vizų išduota trumpalaikiam darbui.
Šie skaičiai greitai nesumažės, jei pernai E. Macrono vyriausybės pasiūlytas įstatymo projektas pagaliau bus patvirtintas įstatymu. Tame įstatymo projekte, be kita ko, būtų numatyta legalizuoti nelegalius imigrantus, dirbančius sektoriuose, kuriuose trūksta darbuotojų, pavyzdžiui, viešbučių ir restoranų sektoriuje.
Be to, Prancūzijos vyriausybė atsisakė grasinimo neišduoti vizų kelioms Afrikos šalims, kurios neleido grąžinti iš Prancūzijos deportuotų savo piliečių. 2022 m. gruodžio mėn. lankydamasis Alžyre, Prancūzijos vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmaninas (Gérald Darmanin) paskelbė "grįžtantis prie normalių konsulinių santykių" dėl vizų išdavimo. Vien alžyriečiams tai reiškė, kad dabar kasmet bus išduodama nuo 300 000 iki 400 000 vizų. Dar blogiau tai, kad sprendimas buvo priimtas nepaisant to, kad nebuvo pasiekta pažangos skatinant šias šalis priimti atgal savo deportuotus piliečius. 2022 m. Prancūzijos valdžios institucijos išdavė daugiau kaip 130 000 deportacijos įsakymų, tačiau jų įvykdyta
mažiau nei 10 proc. Ši problema tęsiasi jau daugelį metų, nes daugelis, ypač Afrikos ir musulmoniškų šalių, užblokavo daugumą savo piliečių repatriacijos atvejų.
Remiantis oficialiais 2021 m. vyriausybės duomenimis, šiuo metu Prancūzijoje gyvena
7 mln. imigrantų, iš jų 2,5 mln. yra gavę Prancūzijos pilietybę. Iš šių septynių milijonų 47,5 proc. gimė Afrikoje, o 13,6 proc. Dažniausios imigrantų gimimo šalys yra Alžyras (12,7 proc.), Marokas (12 proc.), Portugalija (8,6 proc.), Tunisas (4,5 proc.), Italija (4,1 proc.), Turkija (3,6 proc.) ir Ispanija (3,5 proc.).
Tačiau jei atsižvelgsime į imigrantų vaikus ir anūkus, užsieniečių kilmės žmonių Prancūzijoje yra
19 mln. arba 28 proc. visų šalies gyventojų. Tarp 0-4 metų amžiaus gyventojų ši dalis išauga iki beveik
42 proc. O jei neįtrauksime europiečių kilmės imigrantų ir jų palikuonių, paaiškės, kad beveik 30 proc. jauniausių Prancūzijos gyventojų nėra europiečių kilmės.
Šie oficialūs skaičiai grindžiami ne etninės kilmės statistika, kuri Prancūzijoje neleidžiama, bet imigrantų kilmės šalimis. Kitų gyventojų duomenų šaltiniai yra tokie neoficialūs skaičiai kaip Prancūzijos ligoninėse atliktų naujagimių tyrimų dėl sergančiųjų
pjautuvinės anemijos skaičius. Tradiciškai šie tyrimai buvo atliekami kūdikiams, kurių tėvai yra kilę iš Afrikos ar Artimųjų Rytų. (Taip pat tikrinami ir tie, kurių tėvai kilę iš Prancūzijos Karibų jūros regiono, nors jie gali būti Prancūzijos piliečiai, o ne imigrantai). Duomenys rodo, kad 2001 m. buvo patikrinta 20 proc. naujagimių, o 2016 m. - beveik 40 proc. Dėl to, kad šiais duomenimis pasinaudojo "kraštutiniai dešinieji", Prancūzijos vyriausybė dabar nurodė ligoninėms atlikti visų naujagimių tyrimus, nors genetine liga baltieji neserga.
Demografinius pokyčius Prancūzijoje lemia ne tik padidėjusi imigracija, kurios didžiausią dalį sudaro legali imigracija, bet ir
skirtingi gimstamumo rodikliai. Nors bendras gimstamumo rodiklis Prancūzijoje šiuo metu yra apie 1,7 vaiko vienai moteriai, tarp imigrančių jis yra daug didesnis: 3,5 vaiko moterims iš Šiaurės Afrikos, 3,1 - moterims iš Turkijos ir 2,9 - moterims iš Afrikos į pietus nuo Sacharos.
Dar atviriau nei Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje vykstanti imigrantų, daugiausia iš buvusių kolonijų, kolonizacija kelia nerimą dėl to, kad ši šalis palaipsniui tampa trečiojo pasaulio šalimi. Pats prezidentas E. Macronas sugalvojo žodį "decivilizacija", norėdamas apibūdinti savo šalies evoliuciją, vykstančią jam vadovaujant. Apie didėjantį pilietinio karo pavojų perspėjo ir aukščiausi pareigūnai, įskaitant prezidento E. Macrono pirmtaką Francois Hollande'ą, taip pat pirmasis E. Macrono vidaus reikalų ministras Gérard'as Collomb'as.
Nenuostabu, kad du trečdaliai prancūzų mano, jog Didysis pakeitimas yra realus, o ne tik sąmokslo teorija, o trys ketvirtadaliai mano, kad jų šalyje yra per daug imigrantų.
Kalbant apie prezidento E. Macrono skundus dėl Prancūzijos "decivilizacijos", reikia paminėti, kad XVII a. jo tėvynainis Jacques'as-Bénigne'as Bossuet, vyskupas, kuris buvo karaliaus Liudviko XIV dvaro pamokslininkas ir garsus oratorius, turėjo garsų posakį, skirtą tokiems žmonėms kaip jis: "Dievas juokiasi iš žmonių, kurie smerkia pasekmes, kurių priežastis jie puoselėja.
Vokietija
Vokietija taip pat gana toli nuėjo gyventojų kaitos keliu ir pastaruoju metu vis sparčiau žengia šia kryptimi. 2022 m. iš maždaug 84 mln. gyventojų Vokietijoje 15,3 mln. žmonių buvo gimę užsienyje. Dar 4,9 mln. buvo dviejų imigrantų palikuonys, o dar 3,9 mln. turėjo vieną iš tėvų imigrantų.
"Tai 6,3 proc. daugiau nei 2021 m.", - balandį pažymėjo
"Deutsche Welle". DW autorius toliau rašė: "Statistikoje taip pat išryškėjo pastarųjų metų aukštas vidutinis migracijos lygis. Per pastarąjį dešimtmetį, 2013-2022 m., į Vokietiją migravo kiek daugiau nei 6 mln. žmonių."
Reikėtų pasakyti, kad iš tų šešių milijonų 1,1 mln. buvo ukrainiečių pabėgėliai, atvykę 2022 m. po Rusijos invazijos į jų šalį. Ir net su tokiu skaičiumi ukrainiečių pabėgėlių grynoji migracija į Vokietiją 2022 m. buvo "tik" apie
329 000 imigrantų, t. y. šiek tiek daugiau nei perpus mažesnė nei Jungtinėje Karalystėje (606 000).
Apskritai iš šešių milijonų tik kiek daugiau nei ketvirtadalį sudarė prieglobsčio prašytojai - daugiausia nelegalūs migrantai. Dar ketvirtadalį sudarė darbo ieškantys asmenys, dar ketvirtadalį - šeimos nariai, atvykę dėl šeimos susijungimo, ir tik kiek daugiau nei 8 proc. atvyko kaip studentai.
Vokietijos koalicinė vyriausybė, vadovaujama socialdemokrato Olafo Scholzo, nori plačiau atverti vartus, kad išspręstų tariamą kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą šalyje. Rengiamu
nauju įstatymu, kuriuo bus išplėstas galiojantis Kvalifikuotos imigracijos įstatymas, ketinama padidinti kvalifikuotos darbo jėgos imigraciją iš ES nepriklausančių šalių maždaug 60 000 žmonių per metus. Kaip tai padarė Jungtinė Karalystė ir planuoja padaryti Prancūzija, naujasis Vokietijos įstatymas sumažins atlyginimo ribą darbo sutartims, leidžiančioms užsieniečiams atvykti ir dirbti šalyje. Vokietijos vyriausybė taip pat ketina aktyviai reklamuoti Vokietijos darbo rinką visame pasaulyje.
Kancleris Olafas Scholzas kalba spaudos konferencijoje po federalinės ir valstybės aukščiausiojo lygio susitikimo kanclerio kabinete. Kanclerio rūmuose vykusiame pabėgėlių aukščiausiojo lygio susitikime federalinė ir žemių vyriausybės atidėjo esminį sprendimą dėl nuolatinio didesnio federalinio finansavimo, skirto apsaugos ieškančių asmenų apgyvendinimui, priežiūrai ir integracijai finansuoti.
Be to, naujuoju įstatymu sutrumpinamas pilietybei gauti reikalingas gyvenimo šalyje laikotarpis nuo aštuonerių iki penkerių metų, o tiems, kurie gerai kalba vokiškai ir gali pasigirti profesiniais ar akademiniais pasiekimais, - net iki trejų metų. Tai reiškia, kad maždaug du milijonai imigrantų galėtų iš karto prašyti pilietybės - daugelis jų yra sirai, taip pat kiti Artimųjų Rytų gyventojai ir afrikiečiai, atvykę per didžiąją 2015-2016 m. imigracijos krizę.
Panašu, kad G. Scholzui nerūpi nei islamo terorizmo grėsmė, nei vidaus nusikalstamumas, įskaitant seksualinius užpuolimus ir išprievartavimus. Tiesą sakant, Vokietijos piliečiai teisiškai net negali žinoti nusikalstamumo ir rasės ryšio, nes Vokietijoje, kaip ir Prancūzijoje, neleidžiama rinkti duomenų apie etninę priklausomybę ar rasę.
Beje, reikėtų pamiršti, kad perspektyva, jog į Jungtinę Karalystę iš tokių šalių kaip Vokietija laisvai atvyks užsienio lytiniai nusikaltėliai ir potencialūs džihadistai, buvo vienas iš pagrindinių argumentų už išstojimą iš Europos Sąjungos rengiantis 2016 m. "Brexit" referendumui. Tai teisinga, tačiau išstojimas iš ES Jungtinei Karalystei nebus labai naudingas, jei ji išlaikys atviras sienas afganams, pakistaniečiams ir kitų musulmoniškų šalių piliečiams. Todėl Didžiosios Britanijos toriams dažnai priekaištaujama, kad jų imigracijos
politika yra "Brexit" išdavystė.
"Pasirinktos" imigracijos politika, kurią šiuo metu Europos lyderiai propaguoja kaip alternatyvą nepasirinktai nelegaliai imigracijai, turi ir kitą aspektą. Ši politika atima iš skurdesnių ir mažiau išsivysčiusių visuomenių jų gabiausius narius, išlaikydama šias visuomenes skurde ir didindama atotrūkį nuo Europos. Ši politika taip pat skatina
nekvalifikuotus šių šalių gyventojus bandyti laimę nelegaliais būdais. Ryškus to pavyzdys - tai, kaip Vakarai aktyviai verbuoja Afrikos ir Azijos gydytojus, kurie skatinami imigruoti legaliai, taip didinant traukos poveikį nekvalifikuotiems pacientams. Toks žmonių brakonieriavimas yra ir amoralus, ir trumparegiškas.
Visos šios tendencijos rodo viena: remigracijos svarbą. Be abejo, reikia stabdyti imigraciją iš ne Europos šalių ir didinti vietinių gyventojų gimstamumą, tačiau galiausiai, norint išspręsti Europos demografines problemas, reikia grįžti atgal.
Šaltinis:
https://www.amren.com/features/2023/06/the-great-replacement-western-european-style/
.jpg)
